Nuoma mėnesiui

Taip jau susiklostė, kad mūsų savanorystės laikotarpis baigėsi jau prieš mėnesį, o mes vis dar kas rytą keliamės tuo pačiu metu ir žingsniuojame į tą pačią darbovietę. Per pietus, kaip kad pridera tikram andalūziečiui, truputį pamiegam (gi siesta, o ypač esant tokiam karščiui, yra šventas reikalas), po pietų tęsiam darbus, po darbų einam išgerti kavos (ar ko įdomesnio) į jau savais tapusius barus ar pas draugus (kurių mamos mūsų kartais laukia labiau nei mūsų draugai). Vis dar dainuojam ispaniškas dainas, šokam seviljanas, maudomės baseinuose, mėgaujamės karštomis naktimis, užmiegam po sočių vėlyvų vakarienių (mmmm...krevetėėėės...pipirranaaaa....tinto de veraaaanoooo....mmmm...) terasose po žvaigždėtu dangum, dalinamės paslaptimis, nes jau žinom, kas yra kas ir kam galima jas patikėti, ir t. t.

Taip jau susiklostė, kad mus išsinuomavo mėnesiui. Priimanti organizacija (ach, kaip oficialiai tai dabar skamba) mums nežinomais būdais gavo papildomą finansavimą, dovanojo nemokamą būstą ir leido pasidžiaugti Ispanija vienu mėnesiu ilgiau.

Taip jau susiklostė, kad nei priimanti organizacija, tiksliau – nei mūsų naujieji draugai, nei mes, visiškai pamišusios dėl šių žmonių ir šios šalies, nenorime išsiskirti... Perkame atgalinius bilietus paskutinę minutę ir stumiame mintį, kad galbūt daugiau niekadad nebesusitiksime, kuo toliau. Ne ne ne, tokios minties net ir būti negali! Visi keliai veda į Ispaniją, į Andalūziją. Nuo šiol.

Ir visgi taip jau susiklostė, kad laikas tik-tak-tik-tak-tik-tak... liko savaitė.

Apie tai, kaip būna ne tik šunims

Mano šuo labai mėgdavo pabėgti iš kiemo. Smarkiai įsibėgėdavo, peršokdavo  tvorą ir penkias minutes laisvai tyrinėdavo nejudrų mūsų gatvės gyvenimą. Vieną dieną mėgino padaryti tą patį: smarkiai įsibėgėjo, jau ketino šokti, bet...  staiga sustojo nebežinodamas, ką daryti. Sustojo savo šuolio pozoje, dairydamasis aplinkui ir nesuprasdamas, kas atsitiko. Ogi paprasčiausiai nebebuvo tvoros. Mano tėtis dėl man neatmenų priežasčių buvo ją išardęs.

Pastarasias dienas (o gal net savaites) gyvenu savo šuolio pozicijoje. Per visą tą laiką, kai tylėjau, kai nerašiau, kai vos radau laiko miegui, pavalgymui, bendravimui su šeima ir kitiems žemiškiems dalykams, buvau įgavusi tokį pagreitį, kad nebežinojau, kaip sustoti. Visgi sustoti teko, tačiau dar iki dabar tęsiasi ta būsena, kai nežinau, ką daryti toliau. Kaip ilsėtis, kaip leisti laiką savo poreikiams, kaip neskubėti.

Kol kas dar nekalbu apie savo savanorystės pabaigą – nors ji jau palyginus arti, dar nepadarėme visko, ką norime padaryti. Dabar perlipome tik vieną iš pagrindinių pakopų, įvykdėme vieną iš didesnių darbinių projektų. Pastarasis laikotarpis buvo visiškas pamišimas, bet taip jau gyvenime yra – arba visiškas štilis, arba viskas vienu metu. Tad nepaisant to, kad turėjome vykdyti kasdieninius savo darbus, perpildėme savo dienotvarkes papildomais darbais įmonės direktoriams, privačiomis pamokomis kolegoms, fotografijos ir dizaino užduotimis ir t. t. Žinau žinau, negaliu skųstis laiko stoka, nes pati kiekvienu savo teigiamu atsakymu kiekvienam prašančiajam susidėliojau tokį grafiką. Būdama savanorė ir už savo darbą negaudama atlygio turiu teisę vienų ar kitų darbų atsisakyti, ypač kai juos atlikti tampa fiziškai nebeįmanoma. Ir vis dėlto, kaip galiu atsisakyti to papildomo darbo, kuris man yra belenkiek kartų mielesnis už tą pagrindinę veiklą, kurią čia turiu vykdyti..? Taip jau nutiko, kad visi staiga užmiršo mūsų „anglų mokytojų“ statusą ir pradėjo dalinti visokias kūrybines užduotis – fotografuoti naudojamas medžiagas, sugalvoti baldų išdėstymą, parengti stendus mūsų organizuojamai atvirų durų dienai, sugalvoti dekoracijas ir t. t.  Taigi griebdama kiekvieną tokį pasiūlymą, leidžiantį man bent kažkiek kurti, tobulėti, o ne tik tęsti tai, ką jau senokai darau ir kas jau gerokai įgrisę, porai mėnesių labai nuo daug ko atsiribojau ir leidau dienas bei naktis apsikabinusi kompiuterį savo kambaryje.

O ką daryti dabar? Kažkoks pasimetimas. Sėdžiu, medituoju, nežinau, ko imtis. Darbų, žinoma, yra, bet, kaip visada, jų vykdymas priklauso ir nuo kitų asmenų. Tad laikas bėga ir darbeliai kraunais vienas ant kito, žadėdami dar vieną panašų periodą ateityje. Sėdžiu ramiai, bet viduje kažkas drąskosi, kažkas nori išsiveržti – gal pats skubėjimas. Aš esu vietoje, o mano pasąmonė, mano energija, mano kažkas vietoje būti negali. Puffff, kaip sunku.

Kontempliuoju apie savo veiklą – ar vertėjo dėti tiek pastangų? Ar darydama tai, ką dariau, kažko pasiekiau? Praėjusią savaitę su mumis pasikalbėti atėjo mūsų projektų vadovė. Per daug nebarė, bet pasakė, kad dirbam tikrai per daug, kad savaitgaliai ir laisvos popietės turi priklausyti tik mums, kad reikia nuleisti savo perfekcionizmo kartelę ir nepersistengti – mūsų pačių labui. Pačios suprantam, kad visko darom gerokai per daug ir su pačia didžiausia atsakomybe (juk yra savanorių, kurie išvažiavę savanoriauti savo organizacijoje neturi ką veikti – pažįstu ne vieną ),  tačiau jei ir turėčiau galimybę pakeisti pastarųjų mėnesių veiklos grafiką, greičiausiai nieko nekeisčiau. Manau, kad tik darbu, tik bendravimu, tik bendradarbiavimu galima užsitarnauti tokį statusą, kokį dabar turime.

Pati pradžia, kai atvykom į savo organizaciją, nebuvo labai lengva. Buvom keistos, nepažįstamos, iš tolimos neegzistuojančios šalies, kalbančios neegzistuojančia (kitas variantas - rusų) kalba ir t.t. Nors kolektyvas mūsų nepažinojo, buvo draugiškas. Tačiau žiūrėjo į mus kaip į dar vienas savanores – bendradarbes aštuoniems mėnesiams. Tad užmezgė su mumis draugystę, tuomet dar trumpalaikę. O dabar visi sako, kad nebeįsivaizduoja organizacijos be mūsų, vis kažkur kviečia, džiaugiasi mūsų darbais, yra patenkinti mūsų veikla, ir, nors mūsų projekto laikotarpis jau tuoj baigsis, siūlo iš organizacijos santaupų sumokėti už dar kokį vieną kitą mėnesiuką kartu. Aš kažkaip irgi nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be jų, be savo kolegų-draugų, be ispaniško kaimelio gatvelių, be pigaus alyvuogių aliejaus ir t.t. Bet dar ne pabaiga, dar yra laiko.

Su studentais, pamenu, buvo sunkiau. Prireikė daugiau laiko savo statusui įtvirtinti. Jie juk nematydavo, ką mes dirbam užsidariusios savo kabinete, ir galvodavo, kad pagrindinė mūsų veikla – tikrintis feisbuką. Dar galvodavo, kad mes kažkokios locas  ((ne)lengvai pamišusios), kad mūsų idėjos nelabai suprantamos, kad ateinam kaip giri pafotografuoti jų, pafotografuoti įrangos, kurios turbūt nesam niekad mačiusios, ir taip toliau. O ką gi daugiau galvoti apie dvi mergaites, kurios ateina pas dėdę Pepe prašyti kokio nors fotelio ar taburetės, kurią nori vežtis fotografuoti į alyvuogių laukus. Ir, negana to, dar kalba, kad vels kažkam plaukus, kad dažys, kad ilgai. Dabar su studentais viskas irgi kitaip – dabar sveikinasi, dabar, jeigu juokiasi, tai su mumis, o ne iš mūsų, dabar padeda, kai to prireikia, irgi kviečia out, noriai lanko pamokas (tie, kuriems jas vedam), ir jau irgi yra draugai.

Labai daug visko. Daug pastangų, daug atsako į pastangas. Žinau, kad dabartinė mano šuolio būsena yra laikina, kad tuoj kažką vėl peršoksiu, kad tuoj vėl bėgsiu arba kad niekur nebėgsiu, tačiau būsiu rami (tiek išorėj, tiek viduj). Ir labai tikiuosi, kad dabartinė mano stadija praeis greitai. Reikia viską iškontempliuoti, pasverti, pamatuoti, galbūt apie kažką negalvoti, galbūt galvoti apie kažką kito, reikia džiaugtis, kad įvykiai klostosi sklandžiai, kad kalbu, kad susikalbu, kad su manimi kalba, kad nori su manimi kalbėti, kad esu reikalinga, kad man reikalingi kiti... reikia tikėti. Savimi.

Yes you can.

Raganos ir jų ritualai

Taip, esu aš maža raudonplaukė ragana iš mažos keistos šalies, žmonių vadinamos lietuva - - - ten dabar balta - - - prieš sėsdama prie svetimo stalo privalau užsidegti žvakę, privalau su kažkuo pasidalinti savo duona - - - plaudamasi rankas susimąstau, kad šią akimirką vanduo – šventas vanduo, kad tas jausmas, šlapi mano pirštai, primena bažnyčioje šventintą vandenį - - - automatiškai atlieku paslaptingus judesius (Vardan Dievo Tėvo...) ir dingteli mintis, kad kas nors mane pamatęs pagalvotų, jog esu gerokai pamišusi.

Taip, esu aš maža raudonplaukė ragana, kuri neįsivaizduoja šio metų laiko be jai įprastų ritualų - - - nesu pernelyg religinga, tačiau noriu tęsti tradiciją, kurią perėmiau iš savo tėvų, iš savo senelių - - - ant mano Kūčių stalo būtinai bus balta apversta lėkštelė mus šiame gyvenime palikusiesiems ir aš būtinai prisiminsiu juos malda - - - pagalvoju apie savo bažnyčią (nors nežinau, kada paskutinį kartą ten buvau), dabar man jos trūksta – tik man šioje svetimoje žemėje suprantamos bažnyčios ir mano tradicijų, neapsiribojančių sočia vakariene prie televizoriaus.

Taip, esu aš maža raudonplaukė ragana, kuri moka aguonų sėklas paversti pienu - - - esu iš šalies, kurioje vidurnaktį vanduo virsta vynu (šioje svetimoje šalyje jis tiesiog gaminamas iš vynuogių), o gyvuliai ima kalbėti. Bet jų negalima klausytis... 

Aš neliečiu mėsos, nors visi - dėl mūsų - skaičiuoja paskutines minutes iki 24 val. ir baisiausiai nustemba, kad po dvyliktojo dūžio nepuolu - kaip kokia kanibalė – valgyti Iberiškųjų kumpių, kepsnių, padažų - - - taip, esu aš maža raudonplaukė ragana, kuriai ritualinis periodas nesibaigia 24 valandą mėsos puode - - - dar kartą pasijaučiu keista, kai jau kokiam penktam žmogui aiškinama, kad „šitos mergaitės iki 24 val. negali valgyti mėsos“, ir kai po paaiškinimo seka klausimas „kodėl čia taip??“ - - - galiausiai net nusprendžiama, kad Iberiškas kumpis nėra mėsa, bet provokacijoms nepasiduodu - - - turbūt atsirastų tokių, kurie mano situacijoje nepaisytų savo žemėje paliktų tradicijų, kurie pasinaudotų proga išvengti tokio keisto dalyko kaip pasninkas - - - tačiau aš paprasčiausiai nejaučiu būtinybės elgtis kitaip negu kasmet - - - tai mano maža auka Kažkam, mažas indėlis prie  tik mums suprantamų tradicijų išsaugojimo - - - ir nors su kiekvienu klausimu vis labiau panašėju į musulmonę ar kitą keistenybių prisigalvojusią būtybę, daug labiau nei bet kada noriu daryti taip, kaip buvau mokyta, taip, kaip liepia mano kūnu tekantis kraujas. 

Prieš išvykstant į šią svetimą žemę teko diskutuoti tema, kaip pritapti prie naujos aplinkos išsaugant savo asmenybę, savo tapatybę - - - iki šiol tai neatrodė sunku, be didesnių sunkumų sugebėjau po truputį skverbtis į vietinę visuomenę - - - šią akimirką suprantu, kad taip, esu aš labai DIDELĖ maža raudonplaukė ragana, kuri nė už ką nenori iškeisti savo mažų ritualų į mėsos gabalą, kuri ilgisi namuose ramiai prie bendro stalo, dengto balta staltiese, vakarieniaujančios šeimos (be flamenco šokių, be triukšmingų dainų), kuri be galo pasiilgo sniego (nors vietiniams -3 temperatūra jau kelia siaubą ir nors jie mano, kad mums turėtų patikti sutikti Naujuosius metus kokiam nors Malagos paplūdimy)...

Esu aš maža raudonplaukė ragana, kuri slapta nuo nesuprantančiųjų 24-ąją šio mėnesio naktį visgi dengė kuklų stalą balta, nors ir neskalbta, svetima staltiese, kuri degdama žvakę, dėdama lėkštes ir lauždama savo šventą duoną mintimis ir širdimi buvo su artimaisiais - - - ten, kur dabar balta, jaukiai balta - - - 

 

Apie sapnų aiškinimą (susijusį su ankstesniuoju įrašu)

Noriu papasakoti sapną. Ne lietuvišką Gedimino sapną apie vilką, bet ispanišką Pedro sapną apie dainas. Mat mes su Jurga čia pagrojam, padainuojam kartkartėm, turim trumputį savo repertuarą. Žinoma, nors repertuaras ir trumputis, tai nereiškia, kad repeticijos irgi būna trumpos. Kartais ta pati daina sklinda iš mūsų kambario visą valandą, dvi... Nieko nuostabaus, kad kažkam gali „įsikalti“ į galvą. Kaip kad ir buvo.

Taigi vieną dieną Pedro, mūsų namo bendranuomininkas, pasipasakojo, kad netgi sapnavo, jog mes su Jurga dainuojam dainą Hallelujah. Tiksliau – kad Jurga groja, o aš dainuoju. Kartu su grupe. Viskas vyko bare, esančiame tame mieste, kur jis gyvena – Dos Hermanas. Kaip tik tuo metu buvom pakviestos ten apsilankyti ir kai Pedro papasakojo mums savo sapną, pridūrė, kad yra įsitikinęs, jog sapnas būtinai išsipildys.

Išsipildė. Iki šiol nesuprantam, kaip. Maža didelė svajonė. Mažas didelis prisiminimas. Maža didelė laimė, džiaugsmas, kad prisidėjom prie kažkieno sapno išsipildymo - niekada nebuvau pagalvojusi, kad galiu padėti išsipildyti kažkieno sapnams... Jaukiai ramiai šiltai. Buvo.

Dos Hermanas,
2010 m. gruodžio mėn. pradžia

iš fantastikos pasaulio.

.iki šiol taip ir nesuprantu, kas įvyko.

Vakaras apie vakar

Nakties tyla yra vienas dalykų, kuriuos labiausiai vertinu būdama namuose. Visi iki šiol turėti namai tai žino. Man tai yra laikas, kai nurimsta ne tik pasaulis, bet ir mintys galvoje. Kai gali bent dalį jų sudėlioti į vokus, kad ryte suspėtum išsiųsti..

 

Prieš PAGALIAU įkeldama pirmąjį savanoriavimo blog`o įrašą visų pirma noriu atsiprašyti dienoraščio ir gerbiamo skaitytojo už du mėnesius tylos. Tylos popieriuje, bet toli gražu ne mūsiškiame gyvenime, mat vos pastačius koją maurų žemėje Ispanija mus kaipmat įtraukė į gana chaotišką susipažinimų-pažinimo-keliavimų-linksminimosi-mokymosi-bučiavimosi-vakarieniavimų-fiestų-siestų ir dal aštuoniolikos galybių sūkurį, kuriame taip ir sukamės su vis didesniu „vėjeliu“ plaukuose. Viskas, žinoma, pamažu keičiasi, ir į gana įvairias puses, pradedant orais, kurie jau visai labai labai lietuviški, ir baigiant savęs suvokimu bei įvaizdžiu vietinėje bendruomenėje.

Dienos čia sukasi kur kas greičiau, nei to norėtųsi, o darbų, „must-do“, deadline`ų, tradicinių vakarienių ir jau net su Kalėdomis susijusių reikmenų sąrašai pildosi beveik greičiau nei mūsų ispanų kalbos žodynas. Tad ką jau kalbėti apie mintis, kurias neretai būna sunku sugaudyti ne tik popieriuje, bet ir galvoje... O ir laiko suvokimas čia visiškai kitoks – laikas čia toks ištirpstantis, jog kartais atrodo, kad atskirų dienų net nėra, viskas susijungia į viena. Tarsi viskas, kas vyksta, fiksuojama viename fotojuostos kadre – veidai, miestai, spalvos, juoda, balta, negatyvas, pozityvas. Ir kiekviena diena pakoreguoja šį visumos vaizdą kokiu nors efektu: kartais išryškinami kontrastai, kartais nuotraukai pridedama šviesumo, kartais spalvota nuotrauka paverčiama juodai balta, o kartais apverčiama aukštyn kojomis etc. etc. Žemai lenkiu galvą prieš Gabi už pirmųjų mudviejų ispaniškojo gyvenimo mėnesių fiksavimą šiame dienoraštyje ir už tai, kad skaitytojas nebuvo paliktas nežinioje.

Kituose dienoraščio įrašuose apie viską – išsamiau, plačiau, vaizdingiau ir dažniau. Ne tik dėl to, kad naktys kasdien vis ilgesnės. Būtina mintis sudėti į vokus ir išsiųsti, kad atsirastų vietos naujoms.

.Labanakt.

Planai, grafikai, siekiai, sąrašai

Kad jau esam Ispanijoj (ir ne kokioms dviems savaitėms, o aštuoniems mėnesiams), sugalvojau paklausti dėdės Google, ką šiame krašte būtiniausia pamatyti ir padaryti. Radau daug TOP THINGS TO DO IN SPAIN sąrašų ir nemažai jų išanalizavusi susidariau gana ilgą būtinybių sąrašą. Tiesą pasakius, visai apsidžiaugiau, nes, nors esam čia tik porą mėnesių, jau nemažą dalį dalykų, esančių  ilgajame sąraše, spėjom pamatyti/padaryti. Ir jau žinom, ką dar TIKRAI spėsim pamatyti/padaryti iki išvykimo. Net nesitikiu pamatyti/padaryti VISKO VISKO, nes Ispanija - ne Lietuva ir atstumai čia visai kitokie (galimybės, aišku, irgi). Šitas sąrašas - tik gairės, tik svajonių sąrašas. Bet visgi, labai smagu, kai kas kartą galiu padėti pliusiuką ties kažkuriuo punktu :)

Taigi:

 

Net nekalbu apie visus dalykus, kurie nepaminėti šiame sąraše. Spėjom pamatyt ir išmokt visą begalybę. Vien faktas, kad praėjus vos dviems mėnesiams galim susikalbėti ispanų kalba (o atvykom čia jos visai nemokėdamos ir savo sparčiu mokymusi labai džiuginam aplinkinius), yra labai reikšmingas - kalbos išmokimas buvo vienas iš didžiausių mano tikslų. O kai moki kalbą - ir kitos galimybės daug didesnės. Aplinkos stebėjimo ir savarankiško analizavimo level'į jau perėjom. Dabartinis level'is - spėliojimų patvirtinimas arba paneigimas remiantis realiais faktais ir žiniomis, kurias jau daugmaž mokame priimti iš vietinių gyventojų. Kitaip sakant, jeigu anksčiau ispanų kalba mano gyvenime buvo tik kaip koks muzikinis fonas kokiame nors filme, dabar ji įgijo kitą reikšmę. Čia panašiai kaip 2D ir 3D. Dabar jau ne tik girdžiu garsus, bet ir suprantu juos. O dar ir pati jau galiu kažką panašaus "išleisti". Woohoo.

Tiek apie planus. Laukia savaitgalis. Dar kažkada artimiausiu metu laukia punktas 26. Ir dar laukia labaaai daug darbo. Taigi vamos. Iki :)

We're going through changes...

Mano gyvenime daug kas elementariai pasikeitė. Niekaip kitaip negalėčiau pavadinti tų pasikeitimų kaip tik gyvenimo ironija. Pavyzdžiui, kai gyvenau Lietuvoje, labai mėgau tvarką. Mėgau ir meninę betvarkę, bet tokie dalykai kaip švari tvarkinga virtuvė man buvo mažų mažiausiai suprantamas dalykas. Mano namuose čia, Ispanijoje, visiška betvarkė. Ir tikrai ne meniška (pasikeitimas numeris 1). Ispanams, su kuriais tenka gyventi, tvarka namuose rūpi tik vieną kartą per savaitę, t.y., ketvirtadieniais, nes penktadieniais namo apžiūrėti ateina už nuomą atsakingi asmenys. Taigi jeigu lietuviška virtuvė būdavo vienas jaukiausių namų kampelių, ispaniškoje virtuvėje norisi būti kuo trumpiau (arba tik savaitgaliais, kai visi išvažiuoja namo, o mes su Jurga vaidinam gerasias virtuvės fėjas-valdoves). 

Pasikeitimas numeris 2: gyvenimo ritmas. Po tam tikros nedarbingos pertraukos pagaliau vėl dirbu. Tačiau kitaip nei iki šiol, darbas išties įdomus. Ir jo daug, netgi labai. Tačiau, nors dabar vėl funkcionuoju kaip normalus dirbantis Europos sąjungos pilietis, ispaniškoji darbo diena gerokai skiriasi nuo lietuviškos darbo dienos. Tais laikais (oi, kaip seniai tai buvo...), kai studijavau, mano diena prasidėdavo apie 6 val. ir baigdavosi tik apie 20 val., jeigu darbe neužsibūdavau iki 22 val. ar pan. Dabar (galiu dabartinį darbą vadinti mokymusi, bet visgi atvykau čia ne pagal mokymosi programą) mano darbo diena prasideda apie 7 val. ir su dviem kavos pertraukėlėm bei 3 val. trukmės siesta baigiasi 20 val. Apie viršvalandžius nėra net kalbos, nes 20 val. užrakinami pagrindiniai vartai ir įeiti-išeiti negalima. Kol kas nelabai sugebu įsijausti į andalūzietišką „relax, take it easy“ požiūrį į darbą, nes gimtojoje aplinkoje buvau išmokyta dirbti kokybiškai ir daug, įskaitant viršvalandžius. Vis dėlto manau, kad palaipsniui išmoksiu dirbti darbo metu, o pertraukų metu mėgautis savo laisvu laiku. Tik kad nebūtų paskui sunku sugrįžus Lietuvon...

3: rūkymas. Niekada gyvenime nerūkiau ir nejaučiau simpatijos rūkantiesiems. Apskritai esu LABAI tolerantiška, tačiau šiuo atveju pati negaliu suvokti, kodėl rūkantieji mane erzina. Ir vis dėlto patekau į tokią aplinką, kur NErūkančiųjų beveik nėra. Čia rūkoma visur – kavinėse, namuose, etc. Taigi ne retai tenka spręsti dilemą: ar leisti laiką su naujaisiais ispaniškaisiais draugais ir jų dūmais, kurie kartais jau nebetelpa mano mažame organizme (aaaaa, kartais tikrai galvoju, kad uždusiu), ar visgi likti asocialiai ir sėdėti užsidariusiai savo kambary. Dažniausiai, žinoma, renkuosi pirmąjį variantą, bet ojojoj, kaip gailiu savo plaučių.

4: kalba. Kai gyvenau sau pažįstamoje aplinkoje, kur žmonės kalbėjo man suprantama kalba, neteikiau jai tiek svarbos. Tai tebuvo priemonė bendrauti ir dažniausiai – bendrauti tik tada, kai to labai reikia (nekalbu apie šeimą ir draugus, nes tai kas kita). Čia, Ispanijoje, pagaliau įsitikinau, kad kalba gali paprasčiausiai teikti malonumą. Ir kad tai yra labai galinga priemonė. Anksčiau irgi tai suvokiau, tačiau neturėjau progos pati tuo įsitikinti. Pavyzdys tiesiogiai iš Ispanijos: eilinį rytą ėjome su Jurga į darbą ir eilinį kartą sutikome mūsų dar nemačiusią bobutę. Susidomėjęs, kiek įtartinas žvilgsnis, bobutė truputį susiraukusi, gal net nelabai patenkinta. Bet vos tik abi pasisveikinom (¡Buenos días!), veidas akiiiiiimirksniu pasikeitė, šypsena užaugo per visą veidą, bobutė irgi pasisveikino ir labai maloniu žvilgsniu nulydėjo mus tolyn. Juk taip lengva pasakyti gražų žodį, o vienas žodis gali tiek daug pakeisti. Mano paminėtas pavyzdys labai primityvus, tačiau labai puikiai iliustruoja bendrą situaciją. Su mielu noru praktikuočiau tai Lietuvoje, tačiau bijau, kad likčiau nesuprasta. Kadaise, grįžusi iš Airijos, jau bandžiau praktikuoti sveikinimąsi vos įėjus į parduotuvę ar pan., tačiau tik retais atvejais sulaukdavau atsako. Lietuviai kažkodėl dar nemoka vartoti kalbos savo malonumui. Tačiau manau, kad su naujom kartom ateis ir nauji įpročiai.

Dar vienas pasikeitimas (numeris 5) – laisvė. Kol buvau Lietuvoje, galėjau pati savimi rūpintis. Dabar Jurga ir aš esam nuolat nuo kažko priklausomos. Norėdamos apsipirkti (maisto, drabužių ar ko kito), turime važiuoti į kitą miestelį. Taigi turime iš anksto suplanuoti, kada galime važiuoti (darbo laikas galioja ne tik mums, bet ir parduotuvėms bei autobusams). O kadangi norime išsisukti kuo pigiau, dažniausiai važiuojame su savo globotoja (ji gyvena tame didesniame miestelyje ir važinėja ten per siestą pietauti) arba kambariokais (jie važiuoja į tą didesnį miestelį nusipirkti maisto kartą per savaitę po paskaitų). Tai automatiškai reiškia, kad galime važiuoti tik tada, kada patogu kitiems (kieno automobilis – to ir taisyklės), ir galime užtrukti tik tiek, kiek užtrunka kiti, arba kol dirba parduotuvės (iki ~ 21 val.). Kitaip sakant, niekada nepavyksta nusipirkti visko, ko reikia, ir nueiti visur, kur reikia. Dabar situacija jau kiek geresnė, nes porą kartų turėjome galimybę palakstyti vienos pagal savo spec. veiklos planą (vienos kelnės aštuoniems mėnesiams, vasarinės basutės rudens sezonui ir panašūs dalykai kurį laiką labai nedavė ramybės). Tačiau dažniausiai, kai kažko prireikia, tenka nerimauti, kad nebūtume kitiems našta (nors ispanai, žinoma, mums niekada to nepasakytų). Mažos paslaugos baigiasi vakarienėmis su svetimomis šeimomis, brovimusi į asmeninius gyvenimus ir t.t. Galbūt ispanams tai yra įprastas dalykas, tačiau mes kol kas jaučiamės dėl to nepatogiai.

Ir t.t. ir pan. Neverta visko vardinti, nes visko labai daug. Tačiau pokyčiai yra natūralu. Naujoje aplinkoje visada tenka ieškoti būdų, kaip pritapti, tenka nuolat mokytis ir po truputį į tą aplinką įsilieti. Tikriausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip ilgai nerašiau. Be to, kad šiuo metu esam labai užsiėmusios (nes labai daug veiklos darbe ir vos randam laiko išsimiegoti), jau spėjom apsiprasti su aplinka, taigi kas dieną naujų įspūdžių patiriam vis mažiau. Pačiomis pirmomis dienomis Ispanijoje viskas buvo nauja ir nepažįstama, taigi įkvėpimo rašyti netrūko. Dabar viskas po truputį tampa sava. Tai, žinoma, visai nereiškia, kad gyvenimas darosi nuobodus. Ne ne, viskas verda, visko daug, viskas visur, bet neužtenka vieno įrašo su vienu pavadinimu viskam aprašyti.  Taigi iki kito karto :)

Ruduo Ispanijoje

Ruduo Ispanijoje. Kurį laiką maniau, kad jis visiškai kitoks nei Lietuvoje. Maniau, kad ispaniškas rudeninės žemės raštas nė kiek nepanašus į lietuvišką rudeninės žemės raštą „geltoni-raudoni medžiai, rudeniniai obuoliai, lietus, pirmosios šalnos, bulviakasiai“. Ir visgi sekmą praėjusios savaitės dieną užklydau (su Jurga, žinoma) į ispanišką niekieno žemę, priaustą lietuviškų motyvų. Labai gaila, kad pačiu labiausiai nelaiku išsikrovė fotoaparato baterija ir nepavyko užfiksuoti tos ramybės akimirkos. Tačiau ji mistiškai susirangė mano atmintyje ir kartais, kai nesąmoningai kelioms sekundėms užsimedituoju, įsijungia kaip kokia kompiuterio užsklanda (screensaver‘is) ir krenta geltonais geltonais, beveik lietuviškais lapais į šešėliniais trafaretais išmargintą upės vandenį vakarėjančio dangaus fone. Pagalvojau, kad krentančių lapų vaizdas šiek tiek primena lietų. Lengvą gaivų netikėtą. Bet taip pat priminė ir pirmąjį sniegą (o šiemet sniego turbūt nematysiu ir manau, kad tai bus labai keista...). Taip, tądien taip elegantiškai snigo... Kokia netikėta gyvenimo poezija.

 

Tą pačią dieną, pabimbinėję neaiškaus upelio pakrantėmis ir prisisėmę keistos energijos, ėjome rinkti derliaus. Iš išvaizdos (ir turbūt tik iš tolo) derlius labai panašus į rudeninius obuolius, tačiau mūsų lietuviškose parduotuvėse obuoliai taip brangiai nekainuoja. Granatai granatai granatai. Skynėm tiesiai nuo medžių ir dėjom į maišus. Skanūs sultingi raudoni. Tačiau nepagalvokit, kad mes, lietuvaitės vandalės, savavališkai pradėjom užsiiminėt žemės ūkiu. Mus vedžiojo ir gyvenimo būdo mokė vietiniai draugai ispanai. Tie patys ispanai, kurie prieš savaitę parnešė namo iš mūsų darbovietės kiemo maišą šviežių citrinų. Nors dažniausiai nepatartinta valgyti vaisių nuo ne specialiai tam auginamų medžių, mūsų draugai tikino, kad tos citrinos tikrai valgomos. Nemelavo: kvapas nerealus, skonis tikras, o ir pačios likom gyvos. Kalbant apie agrikultūrines fantazijas ateičiai: labai norėčiau sudalyvauti alyvuogių derliaus nuėmimo procese (pas mus čia gi belenkokios alyvuogių plantacijos!) ir išmokti virti apelsinų džemą (apelsinų derliaus nuėmimo metas irgi sparčiai artėja – jau gruodžio mėnesį). Kol kas tiek.

 

 

 

Oras. Jaučiu, kad ruduo. Dabar jau labai. Čia važiuodama tikrai nesitikėjau, kad prireiks šiltesnio palto, batų ar (!!!) pirštinių. Bet rytais, kai keliaujam į darbą, ir vakarais, kai keliaujam iš darbo namo, šilta amunicija apsiginkluoti tiesiog būtina. Dar vienas lietuviškas motyvas mano ispaniškoje kasdienybėje, leidžiantis lyginti lietuvišką rudeninės žemės raštą su ispanišku rudeninės žemės raštu, kuris, kaip matome, yra „tam tikrose vietose (kurių reikia gerai paieškoti) pageltonavę medžiai, prisirpę granatai, lietus – krentančių lapų ir kartais tikras, šalti rytai ir vėsūs vakarai, alyvuogių, apelsinų ir kitoks derlius“. 

 

Kartais džiaugiuosi, kad kažkas primena Lietuvą. Kartais pati prisigalvoju dalykų, kurie man ją primena. Tačiau kol kas vis dar mėgaujuosi gyvenimu naujoje aplinkoje. Pasikeitė labai daug kas ir nebūtinai tik į gera, tačiau priimu viską kaip patirtį – teigiamą arba neigiamą. Manau, kad patirtis yra labai svarbu. O apie didžiausius pasikeitimus – kitas įrašas. Iki.