Taip jau susiklostė, kad mūsų savanorystės laikotarpis baigėsi jau prieš mėnesį, o mes vis dar kas rytą keliamės tuo pačiu metu ir žingsniuojame į tą pačią darbovietę. Per pietus, kaip kad pridera tikram andalūziečiui, truputį pamiegam (gi siesta, o ypač esant tokiam karščiui, yra šventas reikalas), po pietų tęsiam darbus, po darbų einam išgerti kavos (ar ko įdomesnio) į jau savais tapusius barus ar pas draugus (kurių mamos mūsų kartais laukia labiau nei mūsų draugai). Vis dar dainuojam ispaniškas dainas, šokam seviljanas, maudomės baseinuose, mėgaujamės karštomis naktimis, užmiegam po sočių vėlyvų vakarienių (mmmm...krevetėėėės...pipirranaaaa....tinto de veraaaanoooo....mmmm...) terasose po žvaigždėtu dangum, dalinamės paslaptimis, nes jau žinom, kas yra kas ir kam galima jas patikėti, ir t. t.
Taip jau susiklostė, kad mus išsinuomavo mėnesiui. Priimanti organizacija (ach, kaip oficialiai tai dabar skamba) mums nežinomais būdais gavo papildomą finansavimą, dovanojo nemokamą būstą ir leido pasidžiaugti Ispanija vienu mėnesiu ilgiau.
Taip jau susiklostė, kad nei priimanti organizacija, tiksliau – nei mūsų naujieji draugai, nei mes, visiškai pamišusios dėl šių žmonių ir šios šalies, nenorime išsiskirti... Perkame atgalinius bilietus paskutinę minutę ir stumiame mintį, kad galbūt daugiau niekadad nebesusitiksime, kuo toliau. Ne ne ne, tokios minties net ir būti negali! Visi keliai veda į Ispaniją, į Andalūziją. Nuo šiol.
Ir visgi taip jau susiklostė, kad laikas tik-tak-tik-tak-tik-tak... liko savaitė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą