Mano gyvenime daug kas elementariai pasikeitė. Niekaip kitaip negalėčiau pavadinti tų pasikeitimų kaip tik gyvenimo ironija. Pavyzdžiui, kai gyvenau Lietuvoje, labai mėgau tvarką. Mėgau ir meninę betvarkę, bet tokie dalykai kaip švari tvarkinga virtuvė man buvo mažų mažiausiai suprantamas dalykas. Mano namuose čia, Ispanijoje, visiška betvarkė. Ir tikrai ne meniška (pasikeitimas numeris 1). Ispanams, su kuriais tenka gyventi, tvarka namuose rūpi tik vieną kartą per savaitę, t.y., ketvirtadieniais, nes penktadieniais namo apžiūrėti ateina už nuomą atsakingi asmenys. Taigi jeigu lietuviška virtuvė būdavo vienas jaukiausių namų kampelių, ispaniškoje virtuvėje norisi būti kuo trumpiau (arba tik savaitgaliais, kai visi išvažiuoja namo, o mes su Jurga vaidinam gerasias virtuvės fėjas-valdoves).
Pasikeitimas numeris 2: gyvenimo ritmas. Po tam tikros nedarbingos pertraukos pagaliau vėl dirbu. Tačiau kitaip nei iki šiol, darbas išties įdomus. Ir jo daug, netgi labai. Tačiau, nors dabar vėl funkcionuoju kaip normalus dirbantis Europos sąjungos pilietis, ispaniškoji darbo diena gerokai skiriasi nuo lietuviškos darbo dienos. Tais laikais (oi, kaip seniai tai buvo...), kai studijavau, mano diena prasidėdavo apie 6 val. ir baigdavosi tik apie 20 val., jeigu darbe neužsibūdavau iki 22 val. ar pan. Dabar (galiu dabartinį darbą vadinti mokymusi, bet visgi atvykau čia ne pagal mokymosi programą) mano darbo diena prasideda apie 7 val. ir su dviem kavos pertraukėlėm bei 3 val. trukmės siesta baigiasi 20 val. Apie viršvalandžius nėra net kalbos, nes 20 val. užrakinami pagrindiniai vartai ir įeiti-išeiti negalima. Kol kas nelabai sugebu įsijausti į andalūzietišką „relax, take it easy“ požiūrį į darbą, nes gimtojoje aplinkoje buvau išmokyta dirbti kokybiškai ir daug, įskaitant viršvalandžius. Vis dėlto manau, kad palaipsniui išmoksiu dirbti darbo metu, o pertraukų metu mėgautis savo laisvu laiku. Tik kad nebūtų paskui sunku sugrįžus Lietuvon...
3: rūkymas. Niekada gyvenime nerūkiau ir nejaučiau simpatijos rūkantiesiems. Apskritai esu LABAI tolerantiška, tačiau šiuo atveju pati negaliu suvokti, kodėl rūkantieji mane erzina. Ir vis dėlto patekau į tokią aplinką, kur NErūkančiųjų beveik nėra. Čia rūkoma visur – kavinėse, namuose, etc. Taigi ne retai tenka spręsti dilemą: ar leisti laiką su naujaisiais ispaniškaisiais draugais ir jų dūmais, kurie kartais jau nebetelpa mano mažame organizme (aaaaa, kartais tikrai galvoju, kad uždusiu), ar visgi likti asocialiai ir sėdėti užsidariusiai savo kambary. Dažniausiai, žinoma, renkuosi pirmąjį variantą, bet ojojoj, kaip gailiu savo plaučių.
4: kalba. Kai gyvenau sau pažįstamoje aplinkoje, kur žmonės kalbėjo man suprantama kalba, neteikiau jai tiek svarbos. Tai tebuvo priemonė bendrauti ir dažniausiai – bendrauti tik tada, kai to labai reikia (nekalbu apie šeimą ir draugus, nes tai kas kita). Čia, Ispanijoje, pagaliau įsitikinau, kad kalba gali paprasčiausiai teikti malonumą. Ir kad tai yra labai galinga priemonė. Anksčiau irgi tai suvokiau, tačiau neturėjau progos pati tuo įsitikinti. Pavyzdys tiesiogiai iš Ispanijos: eilinį rytą ėjome su Jurga į darbą ir eilinį kartą sutikome mūsų dar nemačiusią bobutę. Susidomėjęs, kiek įtartinas žvilgsnis, bobutė truputį susiraukusi, gal net nelabai patenkinta. Bet vos tik abi pasisveikinom (¡Buenos días!), veidas akiiiiiimirksniu pasikeitė, šypsena užaugo per visą veidą, bobutė irgi pasisveikino ir labai maloniu žvilgsniu nulydėjo mus tolyn. Juk taip lengva pasakyti gražų žodį, o vienas žodis gali tiek daug pakeisti. Mano paminėtas pavyzdys labai primityvus, tačiau labai puikiai iliustruoja bendrą situaciją. Su mielu noru praktikuočiau tai Lietuvoje, tačiau bijau, kad likčiau nesuprasta. Kadaise, grįžusi iš Airijos, jau bandžiau praktikuoti sveikinimąsi vos įėjus į parduotuvę ar pan., tačiau tik retais atvejais sulaukdavau atsako. Lietuviai kažkodėl dar nemoka vartoti kalbos savo malonumui. Tačiau manau, kad su naujom kartom ateis ir nauji įpročiai.
Dar vienas pasikeitimas (numeris 5) – laisvė. Kol buvau Lietuvoje, galėjau pati savimi rūpintis. Dabar Jurga ir aš esam nuolat nuo kažko priklausomos. Norėdamos apsipirkti (maisto, drabužių ar ko kito), turime važiuoti į kitą miestelį. Taigi turime iš anksto suplanuoti, kada galime važiuoti (darbo laikas galioja ne tik mums, bet ir parduotuvėms bei autobusams). O kadangi norime išsisukti kuo pigiau, dažniausiai važiuojame su savo globotoja (ji gyvena tame didesniame miestelyje ir važinėja ten per siestą pietauti) arba kambariokais (jie važiuoja į tą didesnį miestelį nusipirkti maisto kartą per savaitę po paskaitų). Tai automatiškai reiškia, kad galime važiuoti tik tada, kada patogu kitiems (kieno automobilis – to ir taisyklės), ir galime užtrukti tik tiek, kiek užtrunka kiti, arba kol dirba parduotuvės (iki ~ 21 val.). Kitaip sakant, niekada nepavyksta nusipirkti visko, ko reikia, ir nueiti visur, kur reikia. Dabar situacija jau kiek geresnė, nes porą kartų turėjome galimybę palakstyti vienos pagal savo spec. veiklos planą (vienos kelnės aštuoniems mėnesiams, vasarinės basutės rudens sezonui ir panašūs dalykai kurį laiką labai nedavė ramybės). Tačiau dažniausiai, kai kažko prireikia, tenka nerimauti, kad nebūtume kitiems našta (nors ispanai, žinoma, mums niekada to nepasakytų). Mažos paslaugos baigiasi vakarienėmis su svetimomis šeimomis, brovimusi į asmeninius gyvenimus ir t.t. Galbūt ispanams tai yra įprastas dalykas, tačiau mes kol kas jaučiamės dėl to nepatogiai.
Ir t.t. ir pan. Neverta visko vardinti, nes visko labai daug. Tačiau pokyčiai yra natūralu. Naujoje aplinkoje visada tenka ieškoti būdų, kaip pritapti, tenka nuolat mokytis ir po truputį į tą aplinką įsilieti. Tikriausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip ilgai nerašiau. Be to, kad šiuo metu esam labai užsiėmusios (nes labai daug veiklos darbe ir vos randam laiko išsimiegoti), jau spėjom apsiprasti su aplinka, taigi kas dieną naujų įspūdžių patiriam vis mažiau. Pačiomis pirmomis dienomis Ispanijoje viskas buvo nauja ir nepažįstama, taigi įkvėpimo rašyti netrūko. Dabar viskas po truputį tampa sava. Tai, žinoma, visai nereiškia, kad gyvenimas darosi nuobodus. Ne ne, viskas verda, visko daug, viskas visur, bet neužtenka vieno įrašo su vienu pavadinimu viskam aprašyti. Taigi iki kito karto :)
3 komentarai:
Vau, kaip mes skirtingai gyvenam. Pradedant virtuve, darbo valandomis, jo intensyvumu, baigiant apsipirkinėjimu..Va, kad ir šiandien patingėjau 15 minutėliu belstis metro iki parduotuvių, kadangi pagalvojau, kad dėl trijų valandų - neverta..tuo tarpu jūsų siesta tik tiek ir tęsiasi :| kita vertus, jūs jaučiate, kad kažko mokotės, o aš, be ispanų kalbos, iš savo komforto zonos taip ir neišlendu..be to, jūs turite alyvmedžius, apelsinmedžius ir visa kita, kai tuo tarpu Barselonos gatvelės atsiduoda šlapimu, pastatai, kad ir gražūs, bet pernelyg sugrūsti, kad juos apžiūrėtum, o ir šiaip geriau nepakėlus nosies eiti, kad į kokį šuns, o neduokdie, žmogaus, kakutį neįbristum..čia taip pat pragyvenimas bene brangiausias Ispanijoje, tad kažin, ar man pavyks susitaupyti tiek, kad galėčiau jūsų alyvmedžius aplankyti (juolab, kai sugebu skalbyklėje sunaikinti metro bilietą už 50 eurų), bet jus mielai kviečiu, jei mano pasakojimas dar neišgąsdino..turiu jau atradus keletą vietelių, kuriomis knieti pasidalinti:)
Blyn, kaip faina.. nu ta prasme, gaila, kad nesi visiškai patenkinta tuo, ką turi (bent jau taip suprantu, kad nesi VISIŠKAI patenkinta), bet visgi yra pas tave savų privalumų. Viskas negali būti idealu :) Aš tai visai džiaugiuosi, kad nusitrenkėm į kažkokį Ispanijos kaimą - pragyvenimas más o menos ne toks ir brangus (vienoj fiestoj MOJITO gėrėm po vieną eurą :D suprask kaip pragyvenimo lygio matą, ghm ghm), pats kaimas gražus visai, o ir vietoj nesėdim - jau spėjom nemažai pamatyti visko. Čia ne koks lietuviškas kaimukas, kur, pvz., savo savanorystei ruošėmės pas bobutes kieme :D Hm, norėtųsi tikėtis, kad visgi galėsi mus aplankyti. Ar bent jau kažkur pusiaukelėj galėtume susitikti. Kad ir tame pačiame Madride, huh? Matysim dar.. Reikės ką nors paplanuoti :)
puikiai suprantu, kad jūsų kaimukas puikus:) neįsivaizduoju, koks debesėlis buvo užplaukęs, kai aplikavau į projektus, kad nesuvokiau, kad tik Lietuvoj (rytų Europoj?) kaimeliai nelebai nelabai.. bet neturiu, kuo labai skųstis, o ir manoji filosofija neleistų - jei atsidūriau čia, vadinasi, yra dėl ko. liko tik išsiaiškint:) Mojito už vieną eurą?? tai yra lygiai penkis kartus pigiau, nei čia..... ja ja, reiktų pasiplanuot, nes laisvų dienų bet kada pasiimti negaliu..gal Madridas/Barcelona per Velykas?
Rašyti komentarą