Apie tai, kaip būna ne tik šunims

Mano šuo labai mėgdavo pabėgti iš kiemo. Smarkiai įsibėgėdavo, peršokdavo  tvorą ir penkias minutes laisvai tyrinėdavo nejudrų mūsų gatvės gyvenimą. Vieną dieną mėgino padaryti tą patį: smarkiai įsibėgėjo, jau ketino šokti, bet...  staiga sustojo nebežinodamas, ką daryti. Sustojo savo šuolio pozoje, dairydamasis aplinkui ir nesuprasdamas, kas atsitiko. Ogi paprasčiausiai nebebuvo tvoros. Mano tėtis dėl man neatmenų priežasčių buvo ją išardęs.

Pastarasias dienas (o gal net savaites) gyvenu savo šuolio pozicijoje. Per visą tą laiką, kai tylėjau, kai nerašiau, kai vos radau laiko miegui, pavalgymui, bendravimui su šeima ir kitiems žemiškiems dalykams, buvau įgavusi tokį pagreitį, kad nebežinojau, kaip sustoti. Visgi sustoti teko, tačiau dar iki dabar tęsiasi ta būsena, kai nežinau, ką daryti toliau. Kaip ilsėtis, kaip leisti laiką savo poreikiams, kaip neskubėti.

Kol kas dar nekalbu apie savo savanorystės pabaigą – nors ji jau palyginus arti, dar nepadarėme visko, ką norime padaryti. Dabar perlipome tik vieną iš pagrindinių pakopų, įvykdėme vieną iš didesnių darbinių projektų. Pastarasis laikotarpis buvo visiškas pamišimas, bet taip jau gyvenime yra – arba visiškas štilis, arba viskas vienu metu. Tad nepaisant to, kad turėjome vykdyti kasdieninius savo darbus, perpildėme savo dienotvarkes papildomais darbais įmonės direktoriams, privačiomis pamokomis kolegoms, fotografijos ir dizaino užduotimis ir t. t. Žinau žinau, negaliu skųstis laiko stoka, nes pati kiekvienu savo teigiamu atsakymu kiekvienam prašančiajam susidėliojau tokį grafiką. Būdama savanorė ir už savo darbą negaudama atlygio turiu teisę vienų ar kitų darbų atsisakyti, ypač kai juos atlikti tampa fiziškai nebeįmanoma. Ir vis dėlto, kaip galiu atsisakyti to papildomo darbo, kuris man yra belenkiek kartų mielesnis už tą pagrindinę veiklą, kurią čia turiu vykdyti..? Taip jau nutiko, kad visi staiga užmiršo mūsų „anglų mokytojų“ statusą ir pradėjo dalinti visokias kūrybines užduotis – fotografuoti naudojamas medžiagas, sugalvoti baldų išdėstymą, parengti stendus mūsų organizuojamai atvirų durų dienai, sugalvoti dekoracijas ir t. t.  Taigi griebdama kiekvieną tokį pasiūlymą, leidžiantį man bent kažkiek kurti, tobulėti, o ne tik tęsti tai, ką jau senokai darau ir kas jau gerokai įgrisę, porai mėnesių labai nuo daug ko atsiribojau ir leidau dienas bei naktis apsikabinusi kompiuterį savo kambaryje.

O ką daryti dabar? Kažkoks pasimetimas. Sėdžiu, medituoju, nežinau, ko imtis. Darbų, žinoma, yra, bet, kaip visada, jų vykdymas priklauso ir nuo kitų asmenų. Tad laikas bėga ir darbeliai kraunais vienas ant kito, žadėdami dar vieną panašų periodą ateityje. Sėdžiu ramiai, bet viduje kažkas drąskosi, kažkas nori išsiveržti – gal pats skubėjimas. Aš esu vietoje, o mano pasąmonė, mano energija, mano kažkas vietoje būti negali. Puffff, kaip sunku.

Kontempliuoju apie savo veiklą – ar vertėjo dėti tiek pastangų? Ar darydama tai, ką dariau, kažko pasiekiau? Praėjusią savaitę su mumis pasikalbėti atėjo mūsų projektų vadovė. Per daug nebarė, bet pasakė, kad dirbam tikrai per daug, kad savaitgaliai ir laisvos popietės turi priklausyti tik mums, kad reikia nuleisti savo perfekcionizmo kartelę ir nepersistengti – mūsų pačių labui. Pačios suprantam, kad visko darom gerokai per daug ir su pačia didžiausia atsakomybe (juk yra savanorių, kurie išvažiavę savanoriauti savo organizacijoje neturi ką veikti – pažįstu ne vieną ),  tačiau jei ir turėčiau galimybę pakeisti pastarųjų mėnesių veiklos grafiką, greičiausiai nieko nekeisčiau. Manau, kad tik darbu, tik bendravimu, tik bendradarbiavimu galima užsitarnauti tokį statusą, kokį dabar turime.

Pati pradžia, kai atvykom į savo organizaciją, nebuvo labai lengva. Buvom keistos, nepažįstamos, iš tolimos neegzistuojančios šalies, kalbančios neegzistuojančia (kitas variantas - rusų) kalba ir t.t. Nors kolektyvas mūsų nepažinojo, buvo draugiškas. Tačiau žiūrėjo į mus kaip į dar vienas savanores – bendradarbes aštuoniems mėnesiams. Tad užmezgė su mumis draugystę, tuomet dar trumpalaikę. O dabar visi sako, kad nebeįsivaizduoja organizacijos be mūsų, vis kažkur kviečia, džiaugiasi mūsų darbais, yra patenkinti mūsų veikla, ir, nors mūsų projekto laikotarpis jau tuoj baigsis, siūlo iš organizacijos santaupų sumokėti už dar kokį vieną kitą mėnesiuką kartu. Aš kažkaip irgi nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be jų, be savo kolegų-draugų, be ispaniško kaimelio gatvelių, be pigaus alyvuogių aliejaus ir t.t. Bet dar ne pabaiga, dar yra laiko.

Su studentais, pamenu, buvo sunkiau. Prireikė daugiau laiko savo statusui įtvirtinti. Jie juk nematydavo, ką mes dirbam užsidariusios savo kabinete, ir galvodavo, kad pagrindinė mūsų veikla – tikrintis feisbuką. Dar galvodavo, kad mes kažkokios locas  ((ne)lengvai pamišusios), kad mūsų idėjos nelabai suprantamos, kad ateinam kaip giri pafotografuoti jų, pafotografuoti įrangos, kurios turbūt nesam niekad mačiusios, ir taip toliau. O ką gi daugiau galvoti apie dvi mergaites, kurios ateina pas dėdę Pepe prašyti kokio nors fotelio ar taburetės, kurią nori vežtis fotografuoti į alyvuogių laukus. Ir, negana to, dar kalba, kad vels kažkam plaukus, kad dažys, kad ilgai. Dabar su studentais viskas irgi kitaip – dabar sveikinasi, dabar, jeigu juokiasi, tai su mumis, o ne iš mūsų, dabar padeda, kai to prireikia, irgi kviečia out, noriai lanko pamokas (tie, kuriems jas vedam), ir jau irgi yra draugai.

Labai daug visko. Daug pastangų, daug atsako į pastangas. Žinau, kad dabartinė mano šuolio būsena yra laikina, kad tuoj kažką vėl peršoksiu, kad tuoj vėl bėgsiu arba kad niekur nebėgsiu, tačiau būsiu rami (tiek išorėj, tiek viduj). Ir labai tikiuosi, kad dabartinė mano stadija praeis greitai. Reikia viską iškontempliuoti, pasverti, pamatuoti, galbūt apie kažką negalvoti, galbūt galvoti apie kažką kito, reikia džiaugtis, kad įvykiai klostosi sklandžiai, kad kalbu, kad susikalbu, kad su manimi kalba, kad nori su manimi kalbėti, kad esu reikalinga, kad man reikalingi kiti... reikia tikėti. Savimi.

Yes you can.