Ruduo Ispanijoje

Ruduo Ispanijoje. Kurį laiką maniau, kad jis visiškai kitoks nei Lietuvoje. Maniau, kad ispaniškas rudeninės žemės raštas nė kiek nepanašus į lietuvišką rudeninės žemės raštą „geltoni-raudoni medžiai, rudeniniai obuoliai, lietus, pirmosios šalnos, bulviakasiai“. Ir visgi sekmą praėjusios savaitės dieną užklydau (su Jurga, žinoma) į ispanišką niekieno žemę, priaustą lietuviškų motyvų. Labai gaila, kad pačiu labiausiai nelaiku išsikrovė fotoaparato baterija ir nepavyko užfiksuoti tos ramybės akimirkos. Tačiau ji mistiškai susirangė mano atmintyje ir kartais, kai nesąmoningai kelioms sekundėms užsimedituoju, įsijungia kaip kokia kompiuterio užsklanda (screensaver‘is) ir krenta geltonais geltonais, beveik lietuviškais lapais į šešėliniais trafaretais išmargintą upės vandenį vakarėjančio dangaus fone. Pagalvojau, kad krentančių lapų vaizdas šiek tiek primena lietų. Lengvą gaivų netikėtą. Bet taip pat priminė ir pirmąjį sniegą (o šiemet sniego turbūt nematysiu ir manau, kad tai bus labai keista...). Taip, tądien taip elegantiškai snigo... Kokia netikėta gyvenimo poezija.

 

Tą pačią dieną, pabimbinėję neaiškaus upelio pakrantėmis ir prisisėmę keistos energijos, ėjome rinkti derliaus. Iš išvaizdos (ir turbūt tik iš tolo) derlius labai panašus į rudeninius obuolius, tačiau mūsų lietuviškose parduotuvėse obuoliai taip brangiai nekainuoja. Granatai granatai granatai. Skynėm tiesiai nuo medžių ir dėjom į maišus. Skanūs sultingi raudoni. Tačiau nepagalvokit, kad mes, lietuvaitės vandalės, savavališkai pradėjom užsiiminėt žemės ūkiu. Mus vedžiojo ir gyvenimo būdo mokė vietiniai draugai ispanai. Tie patys ispanai, kurie prieš savaitę parnešė namo iš mūsų darbovietės kiemo maišą šviežių citrinų. Nors dažniausiai nepatartinta valgyti vaisių nuo ne specialiai tam auginamų medžių, mūsų draugai tikino, kad tos citrinos tikrai valgomos. Nemelavo: kvapas nerealus, skonis tikras, o ir pačios likom gyvos. Kalbant apie agrikultūrines fantazijas ateičiai: labai norėčiau sudalyvauti alyvuogių derliaus nuėmimo procese (pas mus čia gi belenkokios alyvuogių plantacijos!) ir išmokti virti apelsinų džemą (apelsinų derliaus nuėmimo metas irgi sparčiai artėja – jau gruodžio mėnesį). Kol kas tiek.

 

 

 

Oras. Jaučiu, kad ruduo. Dabar jau labai. Čia važiuodama tikrai nesitikėjau, kad prireiks šiltesnio palto, batų ar (!!!) pirštinių. Bet rytais, kai keliaujam į darbą, ir vakarais, kai keliaujam iš darbo namo, šilta amunicija apsiginkluoti tiesiog būtina. Dar vienas lietuviškas motyvas mano ispaniškoje kasdienybėje, leidžiantis lyginti lietuvišką rudeninės žemės raštą su ispanišku rudeninės žemės raštu, kuris, kaip matome, yra „tam tikrose vietose (kurių reikia gerai paieškoti) pageltonavę medžiai, prisirpę granatai, lietus – krentančių lapų ir kartais tikras, šalti rytai ir vėsūs vakarai, alyvuogių, apelsinų ir kitoks derlius“. 

 

Kartais džiaugiuosi, kad kažkas primena Lietuvą. Kartais pati prisigalvoju dalykų, kurie man ją primena. Tačiau kol kas vis dar mėgaujuosi gyvenimu naujoje aplinkoje. Pasikeitė labai daug kas ir nebūtinai tik į gera, tačiau priimu viską kaip patirtį – teigiamą arba neigiamą. Manau, kad patirtis yra labai svarbu. O apie didžiausius pasikeitimus – kitas įrašas. Iki.