Trijų tinginių istorija

Ką gi, pamažu aiškėja mūsų veikla ateinančiuosius septynis mėnesius (baisu net pagalvoti – iš aštuonių JAU liko septyni su mažu trupučiu). Be to, kad turėsime įvykdyti savo asmeninį projektą (o norėtume įvykdyti ne vieną ir minčių turime gana nemažai), dar turime vesti diskusijas anglų kalba mokytojams (2 val./sav.), užsiėmimus mokiniams (2 val./sav.), parengti ciklą užsiėmimų apie mobilumą, įvairius EU projektus ir galimybes (apie 10 val.), prisidėti prie tarptautinio projekto rašymo-rengimo-organizavimo ir, žinoma, mokytis ispanų kalbos (hmmm... 5 oficialios val./sav.?). Šiuo metu darbo vietoje nebetikriname Facebook‘e sėdinčių draugų statusų, o VERČIAME dokumentus ispanų-anglų kalba (¡dar nemokėdamos kalbos!), sudarinėjame potencialių partnerių sąrašus, užmezgame ir palaikome ryšius su anksčiau mūsų organizacijos veikloje dalyvavusiais asmenimis ir t.t. Galbūt iš šio sauso aprašymo atrodo, kad veikla nuobodi, tačiau laisvės kūrybiškumui bei mokymuisi turim begalybę.

Kalbant ne apie darbą, mėginame ir toliau skverbtis į vietinės bendruomenės gyvenimą. Kaimas čia nedidelis, bet kiekvieną rytą eidama darban suprantu, kad VISGI dar ne visi 2500 vietinių gyventojų mus matė – vis kas nors nužiūri. Ir labai akivaizdžiai nužiūri. Net neramu pasidaro, kad nepargriūtų, nepadarytų avarijos ar dar kas blogo nenutiktų. Bet, kaip suprantu, čia nėra įprasta apsimetinėti ar slėpti savo reakciją : jeigu įdomu – tai ir žiūri (tiksliau - spokso), jei kas domina – iškart klausia,  jei kas patinka – būtinai pasako. Gal tik mūsų darbovietėje žmonės labiau „suformalėję“ ir skiriasi nuo, pvz., lietuvių, tik tuo, kad daugiau šypsosi, nuolat sveikinasi ir šiaip iš prigimties yra labai draugiški. Žinoma, kalbu apie darbuotojus, o ne apie mokinius. Per pertraukas šie būna sutūpę lauke ant suoliuko, pro kurį reikia praeiti norint nueiti į tualetą. Visi atsipalaidavę, išsidrėbę, ištiesę kojas, rūko ir valgo savo sumuštinius. Kai pamato, kad aš arba Jurga artėjam link jų, kojas sinchroniškai kažkur susikiša, t.y., padaro mums TAKĄ (to net neišeina aprašyti – ¡reikia pamatyti! trūksta tik raudono kilimo), ir, kol mes praeinam, nustoja valgyti ir gal net kvėpuoti. Nelabai aišku. Bet reakcija tokia keista būna. Įdomu, kaip reikės juos mokyti anglų kalbos...

Mhm. O dabar kalbant apie darbą, apie ne darbą ir apie tris tinginius... Kaip jau minėjau, turime vesti pamokas mūsų mokyklos mokytojams. Pirmoji numatyta pamoka – susipažinimas ir mūsų šalies pristatymas. Ji turėjo įvykti šį antradienį, bet mūsų vadovė trumpam susirgo, o kadangi kitą savaitę antradienis yra šventinė diena (taip taip, čia nuolat siestas, tapas, fiestas...), pamoka nusikėlė dviems savaitėms. Visa esmė yra tai, kad galvodamos, ką čia įdomesnio sukurpti ir kaip čia tuos mokytojus pradžiuginti, nusprendėm su Jurga pagaminti ale labai lietuvišką dalyką – TINGINĮ. Tris šliosus. Tai kai sužinojom, kad pamoka nukeliama dviems savaitėms (o sužinojom tą pačią dieną, kai turėjo vykti pamoka), nusprendėm, kad tinignys skaniausias kol dar nepasenęs ir kad jis gali būti puiki priemonė draugystėms įtvirtinti. Pirmiausia pasitreniravom ant kambariokų, tai oooi, dabar jau kasdien pasikalbam ir susikalbam; Pedro šiandien mums pakeitė lemputę, išardė ir permontavo stalą ir pan. Žodžiu - pavyko. Tada pabandėm tinginiu suvilioti savo skyriaus vyruką, kuris nedalyvaus mūsų pamokoje. Jis kasdien sėdi su mumis tame pačiame kabinete, bet ilgiems pokalbiams laiko nešvaisto.  Tačiau gavęs tinginio ooooi, kaip nusišypsojo (skaityti Borato intonacija: „Oooooh, thank you!!“), pažadėjo mus apdovanoti ispanišku vynu ir t.t. Žodžiu – užmegzta dar viena draugystė. Galiausiai vieną šiltą vėlyvą rudens vakarą užpuolėm savo vadovę (tą, kuri irgi nedalyvaus pamokoje). Ji, žinoma, irgi ooooooooi, kaip apsidžiaugė, tuo labiau, kad prisipažino dievinanti saldumynus, o vėliau net paprašė, kad išmokytume ją „kepti tą pyragą“ (o taip... gėda bus atskleisti receptą...). Žodžiu – bandymas ir vėl užskaitytas.

Taip viską susumavus – mažos dovanėlės stiprina draugystę. O kai yra draugų, ypač darbo vietoje, tai ir visa kita atrodo paprasčiau, atmosfera kur kas šiltesnė (šįkart aš ne apie Ispanijos orus). Reeeeei-kia draugą turėėėė-ti, būūūūū-ti-naaai reik tu-rėėėėė-ti..

O TU AR PASIŪLEI SAVO DRAUGUI TINGINIO?

Turi tam visą savaitgalį.
Iki kitos savaitės! (Iš anksto atsisveikinu, nes savaitgaliais liekam be interneto.)