Taip, 100-te procentų vaisių sulčių, kurias, anot užrašų ant pakuočių, geriame Lietuvoje, turbūt nėra nei 50-ties procentų tų vaisių sulčių, kurias, anot užrašų ant pakuočių, geriame Ispanijoje. Žmonės, jau buvę ir atradę Ispaniją dar iki mūsų, tikrai neklydo sakydami, kad tiek vaisiai, tiek daržovės, tiek žuvis, jūros gėrybės čia visai kito skonio. Taip pat ir vietiniai jam‘ai, etc. O ką jau bekalbėti apie vyną! Ir apie kainas. Geriausi vietiniai produktai geriausiomis vietinėmis kainomis. Čia tik šiaip pastebėjimas.
Ilgasis savaitgalis prabėgo net nespėjus to suvokti. Su Jurga dar galvojom, ką čia reikėtų suplanuoti, kad net keturios laisvos dienos nenuplauktų šiaip sau. Tačiau taip jau pastarosiom savaitėm klostosi, kad už mus viską nuolatos suplanuoja kažkas kitas. Arba, kitaip sakant, kažkas nustato įvykių seką, žiūri iš aukštai aukštai ir pirštu drag-and-drop‘ina į mūsų gyvenimą visokius event‘us.
Šį savaitgalį supratau štai ką: nereikia planuoti gyvenimo (taip taip, čia galima ginčytis, nuomonių gali būti visokių). Tačiau kiekvieną minutę reikia būti tam gyvenimui pasirengusiam. Pvz., penktadienio vakarą vykusi repeticija (viena iš mūsų globėjų-draugių su keliais bendraminčiais groja gitaromis) virto pasisėdėjimu svečiuose ir pokalbiais apie pasaulio šalis iki 1 val. ryto. O šeštadienį įvyko ekspromtu suplanuotas susitikimas su lietuvišku kolega, jau pusmetį dirbančiu ir gyvenančiu Ispanijoje. Lietuvis, kaip pridera, atsivežė į mūsų kaimą lietų, tačiau tai nesutrukdė gurkšnojant iš butelio vyną bristi per klampią ispanišką žemę į alyvuogių kalnus – juk iš čia atsiveria pats gražiausias vaizdas mūsų gyvenvietėje. Tą dieną, tarp kitko, gerokai patobulinome savo ispanų kalbos įgūdžius (vynas, lietuviškas draugas, vynas, ispaniškas draugas, vynas, muzika, vynas, pokalbiai), taigi vargo dėl kalbos kasdien vis mažiau ir mažiau.
--- Gal ir negerai, kad mano kasdieninės istorijos vis pinasi su vynu, bet net jei ir norėčiau, kad būtų kitaip, negalėčiau paneigti fakto, jog prie vyno taurės/butelio pokalbiai visada daug atviresni, nuoširdesni ir paprastesni. Jeigu ne šis šeštadienis, - gana ramus, bet prikalbėtas, pridainuotas, išragautas, gal ir ištylėtas vietom, - turbūt kažkurį laiką būtume likusios gyventi tame iki-susidraugavimo momente, kai dar nepavyksta jaustis kaip namuose, baisu padaryti kažką ne taip, neaišku, kokia bendra tvarka, o ir šiaip jautiesi svetimas. Užteko vieno nuoširdaus vakaro, kad viskas pasikeistų į gerąją pusę, kad nežinomybės virstų NEbaime klausti, baimė suklysti – NEbaime pasijuokti iš savęs ir pasidalinti patirtimi, baimė nepritapti – ramybe žinant, kad esi priimtas, kad esi kažkokios bendruomenės dalis, o ne atskirai funkcionuojantis užsienietiškas vienetas (mūsų atveju - dvejetas). ---
Tęsiant monologą apie gyvenimo planavimą, sekmadienį visgi vykdėm suplanuotą veiklą – su projektų vadove ir jos šeima važiavom į Malagą (galime uždėti pliusiuką prie Pablo Picasso muziejaus). Tačiau planuota kelionė baigėsi neplanuotu pasiūlymu kitam savaitgaliui: nusimato tarptautinė vakarienė. Hm, kaip čia geriau paaiškinus tą mano neplanavimo sąvoką... Aš nenoriu pasakyti, kad reikia gyventi visiškai nieko neplanuojant. Tiesiog šiuo metu mums nereikia pačioms nieko galvoti, nes pasiūlymai iš kažkur tiesiog atsiranda patys. Pvz., galvojome, kad pirmadienis bus antroji diena per visą buvimo Ispanijoje laiką, kai galėsime niekur neskubėti, niekur nelėkti ir nieko nedaryti – tiesiog pailsėti. Tačiau rytas prasidėjo mandagiu kambariokės pasibaladojimu į duris ir kvietimu važiuoti į Luceną. Susiruošti teko per 10 min., bet mintis, kad kartą atsisakius, kito karto gali ir nebebūti, įjungė super-turbo-power-puff-girls režimą, ir mes be didesnių striokų spėjome į numatytą reisą. Puiku – dabar pažįstame ne tik Lucenos autobusų stotį ir šalia jos esančią daržovių parduotuvę, bet ir visą centrą, įskaitant punktus, į kuriuos kitą kartą keliausime apsipirkti (kalbu apie rūbus, bet, odievebrangiausiasis, nepradėsiu šitos temos kol kas).
Antradienis, žinoma, irgi negalėjo praeiti ramiai – eilinį kartą pasinaudojome „paskutinės minutės pasiūlymu“ vykti su kambariokais į Montillą, garsėjančią kaip vyndarių kraštas. Ten degustavome vyną (nu taip jau yra! Čia gi Ispanija, aaaaa!), apsilankėme vyno statinių gaminimo dirbtuvėlėje. O grįžę namo išmokome kartu vakarieniauti.
Daug daug daug, visko labai daug. Kiekvienoj dienoj, kiekvienam sakiny, kiekvienam geste. Skirtingų kultūrų sandūra, apie kurią tiek laiko svajojau, mane pildo pildo pildo. Semiuosi daug visko teigiamo, visko naujo, semiuosi pati, pilu savęs kitiems. Abipusis mokymasis – labai įdomus procesas. Adaptacija, bendrų taškų paieška, skirtumų lyginimas, nauji bendri taškai. Koks magiškas yra gyvenimas, kiek daug jis visko siūlo, kaip reikia mokėti viską pasiimti. Kartu ir duoti, žinoma. Labai bandau, labai noriu. Labanakt. Po šiandienos, t.y., trečiadienio, anglų k. pamokos angliškai nekalbantiems mokiniams jaučiuosi bastante išgręžta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą