neKūčios, bet.

Vėlyvas ispaniškas vakaras. Pasiimu vyno taurę ir sulig kiekvienu gurkšniu vieną po kito įjungiu klausos organus. Panašiai kaip šviesos jungiklius – pokšt pokšt pokšt. Oda iškart atpažįsta gitaros garsus – pašiurpsta. Šita kalba paprasčiausia. Gurkšnis.

Smegenys ar kažkoks kalbinis smegenų centras be jokių problemų tęsia lietuvišką transliaciją – siunčia ir priima signalus (signalas --> žodis --> reikšmė ir atvirkščiai). Tačiau dabar jų labai nedaug, nes lietuviškai čia kalba tik du žmonės. Gurkšnis. Daugiau tyli nei kalba.

Ausys irgi veikia, bet, nors signalus jau pavyksta paversti žodžiais, neleidžia žodžiams prasibrauti iki smegenies, kuri atskleistų man jų reikšmę. Gurkšnis.

Dabar jau įsijungia uoslė. Irgi kaip klausos organas. Uosle girdžiu kitokią aplinką. Ir girdžiu, ir uodžiu. Čia kitoks oras, kitoks triukšmas, kitoks jausmas. Girdžiu, kažkas vėl rūko. Gurkšnis.

Bangos, visiškai skirtingos bangos, skirtingi dažniai, AM, FM, LT, ES. Bet jie ima maišytis. Suvokiu garsus atskiruose lygmenyse, bet dabar tie lygmenys persipina, susipina viename lygmenyje, susijungia į „čia ir dabar“. Juk visuma yra nedaloma, viskas tarpusavyje persipina man nepažįstamais skaičiais sąsajų. Ir mano galva, mano maža galva, pritvinsta visų šitų signalų. Jie plinta po mano kūną, išsivaikšto po kraujagysles, skverbiasi į mane su kiekvienu gurkšniu ispaniško vyno. Gurkšnis gurkšnis gurkšnis. Šiandien ne Kūčios, bet toks jausmas, kad imu suprasti, kas ką kalba. Tie svetimi – aš suprantu juos. Tik dar nemoku kalbėti jų kalba.

Apskritai, keistas dalykas tas kalbos nemokėjimas. Dar niekada nebuvau tokioje situacijoje. Kur tik keliaudavau, kur tik gyvendavau, visur visada pavykdavo viena ar kita kalba susikalbėti. Manau, jog tai neblogas išbandymas, naudinga patirtis. Labai noriu tikėti, kad po kelių mėnesių jau galėsiu kalbėti ispaniškai, bet kol kas tenka žaisti nuolatines šaradas, rodyti pantomimas ir išsiversti su penkių-penkiolikos žodžių žodynu (tuo, kuris galvoje).

Kad ir kaip gerai čia viskas būtų, kalbos nemokėjimas viską labai stabdo. Negalim nieko atsakyti seniokui, kuris pasigauna mus mūsų gatvelėje ir kažkur kviečia, kažką siūlo, pasakoja. Šypsomės ir kartojam „no entiendo“. Negalim atsakyti į pardavėjo klausimus, nes jų irgi nesuprantam – aišku tik tiek, kad kalba ne apie pomidorus ir klausia tikrai ne sąskaitos numerio ar PIN kodo. Iš mandagumo mėginam kažką pasakyti, bet galimas daiktas, kad atsakymai visai neatitinka klausimų. Su kambariokais irgi nelabai pavyksta bendrauti, tad baisu, kad nepasirodytume nemandagios, nedraugiškos ar užsidariusios. Tiek kalbos barjeras, tiek kultūriniai skirtumai padeda susidaryti kažkokį įspūdį. Norisi kuo greičiau išmokti kalbą, kad galėtume paaiškinti, ką ir kodėl darome ir kad galėtume labiau susidraugauti. Sakau – labai keistas jausmas nemokėti kalbos. Juk neatvažiavom čia kaip turistės savaitei. Mes čia gyvenam ir gyvensim dar gerus septynis mėnesius. Norisi išnaudoti visas galimybes, susirasti kuo daugiau bendraminčių ir sukaupti kuo daugiau pozityvios patirties.

Nors vynas stebuklingai padeda įsiklausyti ir suprasti, darbe jo gurkšnoti greičiausiai nepavyks. Tad griebiamės konspektų, žodynų, CD su ispanų k. pamokomis bei naktimis už langų ispaniškai klykaujančių kaimynų. Empezamos!