Naujais gyvenimais pražydęs
mano troškulys
pamažu gyja,
bet auga kartu
į dar didesnį troškulį.
Aš noriu gyventi
naujais gyvenimais,
nes jie mane pildo.
Aš pildau juos. Tai
Sintezė.
Ir taip mes augam,
Suaugam kartu
į vieną didelę laimę
ir gėrį.
Ramybė. Gyvenimais ateina.
mano troškulys
pamažu gyja,
bet auga kartu
į dar didesnį troškulį.
Aš noriu gyventi
naujais gyvenimais,
nes jie mane pildo.
Aš pildau juos. Tai
Sintezė.
Ir taip mes augam,
Suaugam kartu
į vieną didelę laimę
ir gėrį.
Ramybė. Gyvenimais ateina.
(Po jaunimo mainų Turkijoje,
2009’spalis)
2009’spalis)
Pamažu mano noras ėmė pildytis. Mano slapta didelė svajonė virto į didelę šiltą šalį. Mano kelerius metus tapytas paveikslas realizavosi į vaizdus už dabartinio mano lango. Mano fantazijos apie magiškus gitaros garsus, naktimis tyliai įslenkančius į mano kambarį pro neužvertus langus, įsikūnijo į melodijas, gyvenančias siaurose šio miestelio gatvelėse. Kažkodėl niekada negalvojau, kad tai bus Ispanija, tačiau būtent čia atradau naują kelią. Kelią į kur? Į tai, ko šiuo metu taip pat negaliu suvokti, apibrėžti ar išgalvoti. Į tai, ką man paruošė likimas ir link ko eidama savo ilgais sijonais, išskėstom rankom, iškraustytais lagaminais bei naujiems iššūkiams paruošta sąmone susišluosiu vieną kitą toną neįkainojamos patirties.
Kad čia, Ispanijoje, bus ką veikti, nekyla jokių abejonių. Tuo įsitikinti užteko jau pirmos savaitės. Štai mano ir mano kolegės Jurgos veikla praėjusiąją savaitę:
2010-09-16.
Ups and downs. Trys skrydžiai, kelionės taxi, kopimas laiptais į naujuosius apartamentus. Kol visi miega, svetimą kambarį paverčiame SAVO kambariu. Labanakt.
2010-09-17. Susipažinimas su tutor‘e ir naujaisiais kolegomis (= geras pusdienis bučiavimosi su kol kas dar nepažįstamaisiais), ekskursija po CEMER‘į - naująją darbovietę, ir mūsų naująją gyvenvietę Encinas Reales (Cordoba).
Ups and downs. Trys skrydžiai, kelionės taxi, kopimas laiptais į naujuosius apartamentus. Kol visi miega, svetimą kambarį paverčiame SAVO kambariu. Labanakt.
2010-09-17. Susipažinimas su tutor‘e ir naujaisiais kolegomis (= geras pusdienis bučiavimosi su kol kas dar nepažįstamaisiais), ekskursija po CEMER‘į - naująją darbovietę, ir mūsų naująją gyvenvietę Encinas Reales (Cordoba).
2010-09-18.
Pirmoji ekskursija. Mūsų tutor‘ė su vyru aprodo mums Cordobą, supažindina su vietiniais patiekalais ir prikraunas į galvas daug įdomios, naudingos informacijos. Ačiū.
Pirmoji ekskursija. Mūsų tutor‘ė su vyru aprodo mums Cordobą, supažindina su vietiniais patiekalais ir prikraunas į galvas daug įdomios, naudingos informacijos. Ačiū.
2010-09-19.
Pagaliau visiškai išsikraustom lagaminus. Ir vėl juos susidedam – kita dieną laukia kelionė į Madridą, on-arrival kursus. Dar mėginam perprasti vietinę namų tvarką ir įsikurti savo kampelį virtuvėje.
2010-09-20/25.
On-arrival training kalnuose už Madrido. Įtempta darbotvarkė: veikla nuo 9 val. iki 24 val., o kartais – net iki 1 val. ar 2 val. su labai trumpomis pertraukomis. Dalyvauja apie 20 kitų savanorių iš įvairių šalių (Turkijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, etc.). Kursų metu aplankome Calzada Romana, Segoviją (bežodiška.!), po seminarų – vietinius barus. Be galo daug bendravimo, tarpkultūrinio mokymosi, ispanų kalbos vartojimo neišvengiamybė. Po kelionės greituoju traukiniu atgal dar apsilankome mus globojančos projektų vadovės namuose (ar kada nors mėginote įsivaizduoti, kaip atrodo gyvenimas Rojuje..?), o grįžusios į Encinas Reales dar spėjame pakliūti į vietinę religinę šventę kaimo globėjo garbei: gatvėje po mūsų langais vyksta eisena. Nenorime sugadinti renginio, tačiau, mums išėjus į gatvę, visi 2500 šio kaimo gyventojų žiūri nebe į gatvėmis per žmones plaukiantį Jėzulį (jis kažkodėl su peruku), o į mus. Taip, čia visi vieni kitus pažįsta, o mes čia visai naujos.
On-arrival training kalnuose už Madrido. Įtempta darbotvarkė: veikla nuo 9 val. iki 24 val., o kartais – net iki 1 val. ar 2 val. su labai trumpomis pertraukomis. Dalyvauja apie 20 kitų savanorių iš įvairių šalių (Turkijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, etc.). Kursų metu aplankome Calzada Romana, Segoviją (bežodiška.!), po seminarų – vietinius barus. Be galo daug bendravimo, tarpkultūrinio mokymosi, ispanų kalbos vartojimo neišvengiamybė. Po kelionės greituoju traukiniu atgal dar apsilankome mus globojančos projektų vadovės namuose (ar kada nors mėginote įsivaizduoti, kaip atrodo gyvenimas Rojuje..?), o grįžusios į Encinas Reales dar spėjame pakliūti į vietinę religinę šventę kaimo globėjo garbei: gatvėje po mūsų langais vyksta eisena. Nenorime sugadinti renginio, tačiau, mums išėjus į gatvę, visi 2500 šio kaimo gyventojų žiūri nebe į gatvėmis per žmones plaukiantį Jėzulį (jis kažkodėl su peruku), o į mus. Taip, čia visi vieni kitus pažįsta, o mes čia visai naujos.
2010-09-26.
Paskutinioji FERIA (vietinės šventės) diena. Mus pasikviečia trečioji mūsų globėja – panašu, kad irgi iš kažkokios pasakos. Vėl susipažįstame su visa gimine, su visais pasibučiuojame, pavalgome, atsigeriame vietinio alaus, bendraujame, nors ispaniškai vis dar nekalbame. Labai džiaugiamės, kad nepabijom prisijungti prie kompanijos ir vakare – mūsų naujieji kolegos džiaugiasi mus matydami, kviečia šokti, maloniai bendrauja ir labai šiltai priima į savo ratą. Taip ispaniškai. Apie tai gal net ir nesvajojau dar.
2010-09-27.
Tikriausiai pirmoji diena SAU. Ar MUMS. Kadangi pirmą kartą nereikia niekur skubėti, išsigalvoti maisto, paskubomis plautis galvos ar apskritai kažkur spėti, susigalvojame vietinės reikšmės veiklos – užkariaujame pirmąjį alyvmedžių kalną. Įkopiamę į pačią viršūnę. Nuo čia matosi visas mūsų miestelis. Bet matosi ir kitų viršūnių, dar aukštesnių nei ši. Jei kalbėtume metaforomis, būtų aišku, kad oi kiek daug dar reikia nuveikti, užkariauti, pasiimti ar atiduoti. Patirti.
2010-09-27.
Tikriausiai pirmoji diena SAU. Ar MUMS. Kadangi pirmą kartą nereikia niekur skubėti, išsigalvoti maisto, paskubomis plautis galvos ar apskritai kažkur spėti, susigalvojame vietinės reikšmės veiklos – užkariaujame pirmąjį alyvmedžių kalną. Įkopiamę į pačią viršūnę. Nuo čia matosi visas mūsų miestelis. Bet matosi ir kitų viršūnių, dar aukštesnių nei ši. Jei kalbėtume metaforomis, būtų aišku, kad oi kiek daug dar reikia nuveikti, užkariauti, pasiimti ar atiduoti. Patirti.
2010-09-28.
Pirmoji normali diena ofise. Pagal grafiką. Grafiką su dviem kavos pertraukomis ir siesta. Diena kabinte (ir pasisekė gi mums pakliūti į dizaino skyrių!) prasideda 9 val. ir baigiasi 19 val. Pasinaudojame proga jau pirmąją dieną praleisti kavos pertrauką su projektų vadove vietinėje kavinukėje, o siestą išmainyti į kelionę su ta pačia vadove į kiek didesnį miestuką maisto medžiojimo tikslais. Pagaliau jaučiamės su Jurga saugios ir laimingos: pilnas šaldytuvas leidžia pradėti galvoti, kad čia mūsų namai (bent jau kuriam laikui). Kol neturėdavom maisto (čia gi siestos! Sekmadieniais parduotuvės nedirba, o žvejoti nėra kur), jautėmės irzlios, kažkiek nepatenkintos, nepastovios. Butelis gero alyvuogių aliejaus, paprastų prieskonių rinkinys, elementarūs spalvoti objektai šaldytuvo lentynėlėse veikia raminančiai: iš bado nebemirsime. Makaronų ir sausų batonų dieta baigėsi, pradėsime gyventi kaip padorūs Ispanijos piliečiai, valgantys normaliais vakarienes vėlais vakarais. Visą šitą laimę vainikavo pirmas jaukus pasisėdėjimas su naujaisiais „kambariokais“. Jie nekalba angliškai, mes nekalbam ispaniškai, bet oi, kaip gražiai liejosi natos, kaip ramiai sujungė mus muzika, kaip lengvai stygomis bėgiojo ispano ir lietuvaitės pirštai. Ir svetimumo ribos neliko. Kitą dieną pokalbis greičiausiai bus jau kiek ilgesnis nei kol kas įprastas „Hola“.
Kiek daug minčių, kiek galimybių, kiek beprotybių galvoj. Nedrįstu vadinti to euforija, nes tikrai ne viskas lengva. Tačiau žinau ir tikiu, kad kiekvieną mintį, galimybę ar beprotybę reikia stverti ir išnaudoti kaip tik įmanoma. Nenoriu praėjus aštuoniems mėnesiams gailėtis, kad kažko nepadariau, kažko nepasakiau ar neišmokau. Kol kas mokam tik imti tai, kas duodama, bet vos tik pramoksim kalbą ir vos tik atsiras proga, būtinai pasidalinsim tuo, ką turim – mintim, galimybėm, beprotybėm – su mus globojančiaisiais. Dievaži, per juos man jau ne pirmą dieną skauda veido raumenis – čia neišeina nesišypsoti :)
Laikas bėga sukasi nėra.
Viduje liūdžiu, bet juk time sustabdyti negalima.
Viduje liūdžiu, bet juk time sustabdyti negalima.
REIKIA!
Būtina išbėgti iš savo rato, jeigu nori kažko prasmingo. Aš nemėginsiu rašyti savo ateities scenarijaus, - aš žinau, kad jis neišvengiamas. Aš ekstazė, manyje ekstazė, mus ekstazė!
Lauk iš rato!
Gyventi!
Gyventi!
Gyventi!
Gyventi!
Gyventi!
Reikia.
[Break on through to the OTHER SIDE]
(Po jaunimo mainų Turkijoje, 2009’spalis)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą